Po Ispanijos saule

Gyvenau Barselonoje apie porą metų. Ten susipažinau su ispanu, kuris buvo 18 metų už mane vyresnis. Jis atrodė labai jaunatviškas, elegantiškas, protingas, malonus, išsilavinęs… Kad buvo vedęs ir oficialiai neišsiskyręs, sužinojau tik vėliau, kai įsimylėjau.

Po kelių mėnesių bendravimo pajutau, kad noriu rimtų santykių. Pasakiau jam apie tai, o jis atsakė, kad nori pagalvoti. Po kurio laiko vėl prisipažinau, kad noriu šeimos ir vaikų, tačiau jis ir vėl atidėliojo savo apsisprendimą. Tikėjau juo, nenorėjau spausti ar versti.

Mums bendraujant buvo visko. Ne kartą skyrėmės ir vėl taikėmės, atsiprašinėdavome ir rodydavome iniciatyvą… Po truputį jis pradėjo supažindinti mane su savo draugais, mama ir tėčiu, davė raktus nuo buto, bet niekada taip ir nesijaučiau, kad esu jam svarbiausia, kad nori mane įtraukti į savo gyvenimą. Nejaučiau tikrumo, nors kartais sakydavo, kad ves mane ir nori vaikų, kad jeigu reikės, tai sugebės mane atsikovoti ir pan. Bet žodžiai taip ir liko žodžiais. O gal abu nemokėjome vienas kito priimti ir pasitikėti.

Kaip dabar pamenu, 2018 metų rudenį pasakiau jam, kad viskas, kad nebegaliu toleruoti jo neapsisprendimo. Man tuo metu buvo 33 metai, ir labai aiškiai jutau savo svajonę – noriu sukurti  šeimą ir susilaukti vaikų. Buvo tokių momentų, kai vizualizavau ir meldžiausi: „Prašau, Dieve, padėk man gyventi be vaikų, jei tikrai nelemta, kad nejausčiau tuštumos.“ Bandžiau kurti santykius su kitais vyrais, gilinausi į save, bet man nepavyko pamiršti šio vyro, tad priėmiau sprendimą grįžti ir bandyti priimti jį tokį, koks yra, ir tai, ką jis gali man šiai dienai suteikti. Jis ir vėl prašė laiko pagalvoti.

Dar nespėjus jam apsispręsti, netikėtai gruodžio mėnesį sužinojau, kad laukiuosi! Visada laukiau dviejų juostelių nėštumo teste, bet kai tai nutiko, sutrikau. Pasakiau jam, o jis tylėjo… Abiem buvo baisu. Apsikabinome, ir tik vėliau supratau, kad paskutinį kartą. Prieš man išeinant, jis tepasakė, kad yra sprendimas – galima atlikti valymą. Tą akimirką, kai tai išgirdau, aš labai labai labai išsigandau, buvo baisu, pikta, griuvo mano pasaulis, jaučiausi lyg duobėje…

Kai gydytojas patvirtino, kad nėštumas gimdinis, jausmai buvo sumišę: ir džiaugiausi, ir išsigandau. Verkiau. Vėliau paskambinau ir jam, o jis tik grubiai keikė, rėkė, sakė, kad vaikų nenori, niekada jų ir nenorėjo. Po to siūlė įvairius sprendimus: kad gali finansuoti aborto paslaugas; kad galime turėti vaikų, bet ne dabar; kad yra įsimylėjęs kitą moterį; kad galiu dabar išgerti tabletę, o vėliau su kitu vyru susilaukti vaikų… Negalėjau patikėti, kad čia tas pats žmogus kalba! Per ašaras nė telefono išjungti nesugebėjau… Jis tepasakė, kad nieko nebenori žinoti apie mane ir nėštumą, siūlė vaikui pasakyti, kad pastojau dirbtinio apvaisinimo būdu, tikino, kad nenori, jog vaikas jo ieškotų po kažkiek metų. Palinkėjo gero gyvenimo. Užblokavo mane daugelyje socialinių  tinklų. Tuomet mano vidinis pasaulis tarsi mirė, buvo sunku keltis ar pamatyti džiaugsmą. Verkiau, daug verkiau.

Atrodė, kad visas mano pasaulis sugriuvo ir užgriuvo. Nežinojau, kaip išlaikysiu vaiką, griuvo įsivaizdavimas apie mylimą žmogų ir šeimą, bijojau, kad mane gali versti darytis abortą ir pan. Jaučiau didžiulį spaudimą, skausmą ir neviltį. Norėjau susigrąžinti savo gyvenimą… Buvo silpnumo akimirkų, kai skaičiau apie nėštumo nutraukimo galimybes… Šiais ir kitais nelengvais momentais padėjo geriausia draugė, kolegos, mama ir močiutė. Kalbėjausi su žmonėmis. Visų jų dėka nesijaučiau tokia vieniša.

Kai besilaukdama grįžau trumpam į Lietuvą, draugė rekomendavo Krizinio nėštumo centrą. Čia supratau, kad aš ne viena, kad normalu taip jaustis šiose aplinkybėse… Vėl pajutau, kad gyvensiu. Man pasiūlė pagalbą ir palaikymą, kol stengiausi išeiti iš šoko būsenos ir susitaikyti su realybe. Lankiau psichologo konsultacijas. Kai pagalvodavau apie save, nutraukusią nėštumą, ir save, laikančią vaiką ant rankų, antroji „aš“ man buvo labiau priimtina.  Supratau, kad būtent čia ir dabar yra mano proga – noriu išsaugoti gyvybę!

Grįžti atgal į Barseloną nebuvo lengva, nes jaučiau gėdą dalintis savo nėštumo istorija. Save laikiau sėkminga ir išvaizdžia moterimi, kurią, deja, draugas paliko vos pastojus. Tai mane žemino. Neturėjau nėštumo istorijos, kuria norėčiau dalintis su kitais, todėl mažai kalbėjau. Man norėjosi kitokios istorijos. Todėl tiems, kurie ko nors klausdavo, sakiau ne visą tiesą, t. y. užsidėdavau  kaukę, kad pateisinčiau savo lūkesčius sau pačiai ir kitiems, o tai reikalavo daug jėgų.

Nors nėštumas fiziškai buvo lengvas, bet kad emociškai būtų bent kiek lengviau, meditavau, dariau jogą, lankiau psichologo konsultacijas. Man padėjo ir išėjimas į žmones.

Kai mano nėštumas buvo 3 mėnesių, netikėtai vėl jį sutikau gatvėje, netoli savo darbo. Jis paklausė, kaip laikausi. Vėliau atsiprašė ir dramatiškai tepasakė, kad mes dar pasikalbėsime. Apsisuko ir nuėjo. Bet mes niekada taip ir nepasikalbėjome. Tai buvo tik dar vienas netesėtas pažadas.

Dukra gimė 2019 metų rugsėjo mėnesį Barselonoje. Pajutau didelį atsakomybės jausmą, stresą bei įtampą susidūrus su nauja tikrove. Nemokėjau atsipalaiduoti, nesijaučiau saugi, trūko vyriško palaikymo. Ir meilė vaikui gimė ne iškart, o po truputį, nes bijojau, nerimavau, galvojau, kaip išgyventi, o tai trukdė gimti besąlyginei meilei. Maždaug po metų pajutau, kad aš nurimau, apsipratau, kad dukra tampa neatsiejama mano gyvenimo dalimi! Man rimstant, meilė jai tik stiprėjo. Beje, iškart po dukros gimimo parašiau jos tėčiui ir išsiunčiau kelias jos nuotraukas. Atsakymą gavau tik 2020 metų pavasarį. Nusiųstos dukros nuotraukos jam pasirodė gražios, bet tarsi ji – ne jo dukra. Tuomet pasakiau, kad reikia ne gražių žodžių, o pagalbos. Vėl iš jo išgirdau tik grubius žodžius…

Vėliau dar kelis kartus jis rašė man, kaip moteriai, bet dukra nesidomėjo. Tėviškumo jis taip ir nepajuto. Kai kartą paprašiau pinigų, atsakė, kad neturi, nes remia mamą po jo tėčio netekties, kad nėra pasiruošęs būti tėvu. Aš irgi dar kelis kartus rašiau jam, bet ne visada gaudavau atsakymą. Ne kartą klausiau savęs: ar nuslėpti savo nuoskaudas ir stengtis megzti kontaktą su juo dėl dukros, ar nustoti stengtis? O kas, jei jis prižadės ir neatvažiuos, o vaikas liūdės? O kas, jei sakysiu, kad tėčiui ji svarbi ir jis nori ją pamatyti, o tai niekada neįvyks? Manau, aš ir dukra tikrai esame vertos geresnio žmogaus šalia. Tai suvokusi, parašiau jam ilgą laišką apie tai: kaip aš jaučiausi nėštumo metu, ko man reikėjo iš vyro, ką galvoju dabar, kad nebenoriu toliau būti jo susirašinėjimo drauge ir pan. Bet jei norės susitikti su dukra, mano durys jam visada atviros. Taip pat ilgainiui supratau, kad noriu kurti gyvenimą toliau, nebesigręžiodama atgal. Rūpinsiuosi savo gyvenimu ir prisiimsiu savo atsakomybės dalį, o kitą dalį dukros tėčiui išaiškins teismas, priteisdamas bent alimentus.

Dabar dukrai yra 3,5 metų. Ji mano stebuklas! Per ją patiriu gyvenimą. Kaskart ji man suteikia stiprybės. Jaučiuosi brandesnė ir geriau žinanti, ko noriu. Vaikas tarsi įžemino ir išgrynino. Esu dėkinga likimui už šią dovaną – galimybę būti mama. Ir nors dukra tėtį pažįsta tik iš nuotraukų, ji žino, kad turi be galo ją mylinčią, globojančią ir sunkumus įveikiančią mamą.

Mama