Sugriuvo mano vidinis pasaulis, bet vietoj jo statosi kitas

Kuomet sužinojau, kad laukiuosi, aiškiai supratau, kad yra didelė tikimybė, jog liksiu viena. Nėštumas neplanuotas, o vaikelio tėvas toli gražu ne pasiruošęs nei tėvystei, nei buvimu tuo, kuris gali pasirūpinti besilaukiančia moterimi. 

Bijojau. Žiauriai. Iš tos baimės stipriai įsikibau į iliuziją, suteikusią vilčių, kad visgi būsime graži šeima. Nesugebėjimas paleisti tos iliuzijos atnešė tik stresą, nerimą ir pasikartojančius nusivylimus. Galų gale nusprendžiau skirtis. Iš karto pajutau palengvėjimą, nustojau beveik kasdien ašaroti, atsirado motinystės džiaugsmas – nuoširdus, nebereikėjo savęs įtikinėti. Paradoksalu, bet tėvelis, gyvendamas atskirai, praleidžia daugiau kokybiško laiko su dukryte. 

Ačiū Krizinio nėštumo centrui už emocinę paramą ir suteiktą psichologinę pagalbą, kuri padėjo man nustoti meluoti sau ir įkvėpė drąsos. Taip pat norėčiau padrąsinti dvejojančias. Yra begalė stereotipų ir stigmų, kalbant apie vienišas mamas, vien tas žodžių junginys “vieniša mama” kelia šiurpą. Bet patikėkit, relaybė yra daug šviesesnė. Mano dukrytei beveik 3 mėn. ir savo kasdienybės nekeisčiau į nieką. Nėra lengva. Sugriuvo mano vidinis pasaulis, bet vietoj jo statosi kitas – dar geresnis. Jaučiuosi atidavusi savo gyvenimą ir kūną kitam, bet už tai įgavau jėgos, išminties, vidinės stiprybės, jaučiuosi užaugusi ir didžiuojuosi savimi. 

Kad ir kokį sprendimą priimsi, jis bus teisingas tau. Nebijok. Viskas tikrai bus gerai, daug geriau nei dabar atrodo.