Žinote, kartais gyvenime nutinka įvairiausių dalykų - kartais gražių, o kartais liūdnų ir skaudžių...Noriu jums papasakoti savo istoriją, ji nebus linksma, bet jos pabaiga bus laiminga...
Turėjau draugą, atrodė, kad pagaliau būsiu laiminga, sukūrusi naują šeimą apie kurią taip svajojau... Iš pradžių meilė buvo labai didelė ir labai graži. Jis tikrai mokėjo rūpintis ir mylėti...Bent man taip atrodė... Apsigyvenome pas jį su dukryte, džiaugiausi, kad myli ir rūpinasi ja, kaip savo. Aš priėmiau jį ir jo vaiką, o jis mane ir mano vaiką... Pradėjome planuoti šeimos pagausėjimą, nors aš ir bijojau, ir nenorėjau sutikti, bet gražūs pažadai sukėlė motinystės norą, ir pagalvojau - galbūt jis teisus, visgi einu senyn, o ne jaunyn, visgi pirmagimė jau paauglė, galbūt, tikrai iki pilnos laimės trūksta to mažo angelėlio ir aš pasiryžau tapti vėl mama... Planavome ir labai laukėme vaikelio, kiekvienas neigiamas testas sukeldavo jam ašaras, mačiau lyg nuoširdų liūdesį, o, galbūt, tik taip atrodė, nes taip norėjau matyti aš...
Bet, deja, vėliau pamačiau, kad tai žmogus narcizas ir su priklausomybėmis alkoholiui ir psichotropiniams vaistams... Iš pradžių nesupratau, nes buvau užliūliuota, bet vieną dieną, kai pakėlė ranką, rožiniai akiniai nukrito. Mano dukrytė mokykloje psichologei papasakojo kaip mes gyvename, o su manimi susisiekusi psichologė pradėjo pasakoti kas yra „narcizas“ ir kaip jis paveikia žmones. Iš pradžių netikėjau ir užtikrintai pasakiau, kad ne - jis ne toks, jam tiesiog dabar sunkus metas ir jis pažadėjo mesti viską ir gydytis, nes nori šeimos ir nenori mūsų prarasti... Bet vėl - tai buvo tik pažadai...
Vėliau viskas tik blogėjo, todėl nusprendžiau, kad viskas - gana, kol ne per vėlu reikia skirtis... Jis nenorėjo, todėl neleido mums išvykti, bet aš buvau užtikrinta, kad noriu skirtis, todėl išsikviečiau policiją ir su jų pagalba išvykome į savo namus... Grįžus namo, pirma mintis, kuri atėjo buvo - pagaliau ramybė, tyluma ir saugumas... Džiaugiausi savo sprendimu ir ryžtu viską nutraukti... Bet buvo sunku, todėl kreipiausi pagalbos į psichologus, kad padėtų atsigauti po tokių santykių...Po kurio laiko sužinojau, kad laukiuosi... Net nedvejojau, kad noriu aborto, nes išsigandau, kad viena neišlaikysiu dviejų vaikų, nes alga mano nėra didelė, o pirmagimės jau išlaidos nemažos ir negaliu jos nuskriausti, atiduodama pinigus antram vaikui, taip nukarpius jos poreikius...
Žinojau, kad noriu aborto, bet labai bijojau, kad pasidarius jį neišprotėčiau ir nebegalėčiau pasirūpinti savo pirmagime... Todėl prisiminiau, kad prieš daug metų Krizinio nėštumo centras man padėjo išsaugoti savo pirmagimės gyvybę, kai iš visų pusių jaučiau spaudimą darytis išvalymą, o pati labai norėjau išsaugoti savo vaikelį. Jie visą laiką mane palaikė emociškai ir padėjo man atlaikyti spaudimus... Todėl nusprendžiau vėl kreiptis į juos su prašymu padėti įveikti pasekmes po aborto. Išsakiau savo baimes, nes žinojau, kad tuo metu ir taip buvau pažeista ir silpna psichologiškai, todėl labai bijojau, kad aborto padariniai manęs visiškai nesunaikintų... Jie, išklausę manęs, patarė, kad jei šitaip bijau, vadinasi ne be reikalo ir pasakė tokius žodžius: „Tu pagimdžiusi turėsi du variantus: arba pasilikti, arba atiduoti (vaikutį), jei matysi, kad tikrai nenori ir tau per sunku. O abortą pasidariusi ir suvokusi, kad padarei klaidą - jau nieko nebepakeisi ir teks išgedėti tą skausmą“. Todėl pamaniau, kad jos visgi teisios - aš galiu pagimdyti ir atiduoti kūdikį... Todėl nusprendžiau gimdyti...
Nors tada buvau sumišusi ir išsigandusi, dabar esu laiminga, nes pasirinkau teisingą sprendimą... Nes vaikai - jie Dievo dovana ir jei pats Dievas po tiek metų mane apdovanojo tapti vėl mama, vadinasi yra parengęs kažką ypatingo. Ir nesvarbu, kad ir kaip šiai dienai sunku yra -mes viską įveiksime ir praeisime kartu su savo vaikais. Visos problemos laikinos, o laimė ir meilė yra amžina.