2021 m. pavasarį pajutau didžiulį nuovargį, silpnumą, neturėjau jėgų niekam….Kaltę suverčiau skiepams (lyg tyčia paeiliui skiepijausi nuo Covid, gripo, erkinio encefalito), pavasariniam nuovargiui…Ėjo laikas, bet savijauta negerėjo, dar sutriko moteriškas ciklas. Ėjo 45-eri metai, mintys sukosi ir apie menopauzės požymius, ligas.
Nedrąsiai prisileidau mintis apie nėštumą. Palaipsniui jos užvaldė kartu su bloga savijauta, o tada kilo panika, nerimas, baimė dviguba jėga.
Man buvo 45-eri, turėjau du berniukus, šeimą, darbą. Visad svajonėse buvo dukrytė, bet, tas svajones jau buvau paleidusi. Sužinojus apie nėštumą, pasaulis susvyravo. Atrodo, situacija nekrizinė, na gal tik amžius…..Bet tą jauseną išgyvenus, labai labai suprantu moterį, kuri laukiasi dabar, kuriai neįmanoma patikėti, jog tai dovana, džiaugsmas, prasmė.
Tuo metu bet kas gali kalbėti apie tai, bet žodžiai tarsi pro šalį…Jautiesi viena su užgriuvusia atsakomybe ir nežinia.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tą metą reikia išbūti, racionalų protą patraukti į šalį. Jeigu kas nors – artimieji, draugės, gydytojai ar šiaip geri žmonės – sako, kad bus gerai, reikia patikėti, atsiduoti jų žodžiams, jeigu siūlo pagalbą, ją priimti. Kažkaip pamažu ateina supratimas, kad esi ne viena ir toliau taip bus.
Kas man padėjo išeiti iš tos būsenos, tai pasitikėjimas Dievu, nuolankumo mokymasis, kad per mane ateina žmogus, o aš galvoju apie save, savo patogumą. Labai padėjo gamta, ilgi vaikščiojimai bet kokiu oru, šeimos ir draugių atrama.
Ateidavo blogų minčių, baimių, labai ilgai nėštumą slėpiau, nuo mamos taip pat. Tačiau pamažu pamažu pradėjo daugėti džiaugsmo ir ramybės. Ir išminties.
Neabejoju, kad taip bus bet kuriai, juk taip sutvarkyta gamta, gyvybė trokšta ateiti pas tave ir pasaulį.
Šiuo metu man 46 m., dukrelei beveik metukai. Galiu paliudyti, kad Dievas, gamta, už drąsą, už pasitikėjimą, apdovanoja. Dabar išgyvenu nuostabų laiką visai nebeskaičiuodama metų.. Kasdien dėkoju už nuostabią dukrelę, už laimę su kaupu, už supratimą apie save, savo gyvenimą ir jo prasmę, už tai kas svarbiausia…..
Laura