Man 28-eri. Sveikata gera. Magistro laipsnis yra. Darbas yra. Finansai – pakankami. Būstas ne svajonių, bet yra. Net nuostabus vyras, kurį beprotiškai myliu ir kuris man po šešerių metų draugystės uždėjo žiedą, prisiekdamas amžiną meilę priešais nukryžiuotąjį – jis taip pat yra. Keli mėnesiai po vestuvių ir abu kartu su vyru ašarotomis iš džiaugsmo akimis žiūrime į teigiamą nėštumo testą. Aš būsiu mama!!! Skrajojau padebesiais! Negalėdama susiturėti džiaugsmo savyje, pasisakiau savo tėvams – būsimiems seneliams – jie labai apsidžiaugė: senelis laikėsi oriai su pasididžiavimo spinduliukais akyse, o būsima močiutė ašarą tyliai nubraukė.
8-os vaikelio savaitės vizito pas ginekologę rytą ant tualetinio popieriaus pamačiusi kraujingų gleivių nieko blogo neįtariau, skaičiau, kad būna. Vizitas ryte, pasakiau ginekologei apie tai, ji paklausė, kada buvo paskutinės mėnesinės ir paskaičiavusi nuramino, kad sutampa su ciklu, gali būti lengvas patepimas. Ji užvedė nėščiosios kortelę ir netikrinusi echoskopu išleido. Darbe apie pietus pradėjau jausti maudimą pilvo apačioje kaip menstruacijų metu, pradėjo palaipsniui intensyvėti tepimas. Kadangi tikėjau daktarės žodžiais, stengiausi nestresuoti, tačiau vakarėjant situacija pradėjo itin prastėti: stiprėjo kraujavimas, skausmas vis didėjo, nerimas peraugo į baimę. Skubiai išvažiavome į priėmimą. Ginekologas pasakė tai, ko labiausiai bijojau: “Apgailestauju, širdelė neplaka”. Tai buvo siaubinga. Nesutikau atlikti valymo, nors daktaras primygtinai įkalbinėjo, teigė, kad pats embrionas nepasišalins. Man reikėjo laiko susivokti, atsisveikinti, paleisti. Išvažiavau namo su didžiuliu skausmu pilve ir širdyje. Pirmadienio rytą mažylis pasišalino pats. Tualete. Šlapinantis. Aš jo nepamačiau, tik jaučiau jį slenkant takais žemyn ir išgirdau pliumptelėjimą. Siaubingiausia buvo prisiversti nuleisti vandenį. Juk ten kažkur vamzdyne mano vaikas – tarp išmatų.
Po kelių vizitacijų, apie pietus, kai nebesugebėjau net aiškiai kalbėti, gavau stiprių nuskausminamųjų. Paprašius išrašyti “biuletenį”, iš manęs buvo išsijuokta: negi aš nesugebėsiu kitą dieną eiti į darbą. Kas čia tokio, kad reiktų nedarbingumo. Supratau, kad šių dienų sistemoje persileidimas ne ką svarbesnis už pasituštinimą: nei vienas medikas manęs nepaklausė, kaip aš jaučiuosi, nei vienas nepasiūlė psichologo pagalbos, nei vienas nepasakė, kad yra centrai, kur galima kreiptis, nei vienas nepaklausė, ar aš orientuojuosi aplinkoje ir sugebėsiu grįšti namo..
“niekam tikus”, “nevykėlė”, “neverta būti mama”, “apgailėtina” – tokias etiketes sau kartojau gedėdama. Vyras kaip galėdamas guodė, skaudu buvo ir jam. Pranešus seneliams žinią, reikėjo vėl viską pergyventi. Buvo labai sunku, nes nežinodami kaip padėti, jie vis klausinėjo kokių vaisių ar sulčių atvešti, o atvažiavę kalbėjo apie orą už lango. Jiems esant turėjau visą laiką apsimesti, kad man viskas gerai, kad jie nesijaudintų, o širdyje klykiau maldaudama palikti mane vieną.. Kai miršta žmogus, mes turime teisėtą laiką gedului, laidotuvių ceremoniją atsisveikinimui, kapą, kai miršta neišnešiotas vaikelis – esame priversti apsimesti, kad jo net nebuvo..
Praėjo keli mėnesiai, laikas apgydė žaizdas širdyje, ir mes vėl bandėme pastoti. Neužilgo vėl pamatėme teigiamą nėštumo testą: apsidžiaugėme gavę antrą šansą. Šį kartą susitarėme, kad bent iki trijų nėštumo mėnesių tikrai niekam neprasitarsime. Kai septintos savaitės šeštadienio rytą pamačiau kraują ir pajaučiau maudimą pilvo apačioje – supratau, kad istorija kartosis. Prie niekam tinkamos, apgailėtinos nevykėlės epitetų užsiklijavau niekam tikusios žmonos antspaudą. Palūžau. Nebetikėjau savimi. Kaltinau, plakiau save. Kaltinau Dievą, Visatą, kad juos atėmė iš manęs..
Bet šiandien aš 34-ių metų laiminga dviejų pametinukų mama, kuri vis dėlto nėra jau tokia apgailėtina, kuri vis dėlto sugebėjo sėkmingai išnešioti ir pagimdyti savo angelėlius. Vaikai atkeliavo į mūsų šeimą, kai padedant išmintingiems žmonėms, atėjo priėmimas gyvenimo tėkmei, likimui, kai atėjo priėmimas, kad tų vaikelių iš manęs niekas neatėmė, kad jie buvo su mumis tiek, kiek jiems buvo lemta, kad jie savo misiją žemėje atliko.
Mes negalime pykti ant likimo, mes nežinome, kodėl kiekvieno gyvenimo kelias yra toks, koks jis yra. Mes galime jaustis dėkingi, kad galime eiti šiuo keliu, o suklupus, nebijokime kreiptis pagalbos.