Jau virš 30 metų, noras sukurti šeimą vis stiprėja, nerimas vis auga, o laikas nesustabdomai bėga. Bandai, stengiesi, bet po metų sulauki atsakymo iš gydytojų, jog poroje vaikų nebus. Ir vėl viskas iš naujo, naujos paieškos, nauji jausmai, meilė ir šiluma, kurią vainikuoja nuostabi žinia apie užsimezgusią gyvybę. Deja, naujiena džiugina tik vieną širdį.
Jausmai ir nežinomybė užplūsta visą kūną, jauti kaip šyla delnai, rankos pradeda virpėti. Jauti, kai plyšta širdis iš skausmo, išgirdus pasiūlymą darytis valymą / abortą, kaip tave palydės, sumokės už visas išlaidas, juk tai normalu ir visi taip daro. Ar tai skandinaviškas požiūris, ar tai ateitis? Ar gyvybės atėmimas tampa nauja norma? Pasidomėjusi, jog toks sprendimas gali neigiamai paveikti ne tik moters kūną, bet ir psichologinę savijautą, aš ryžausi pasipriešinti daromam spaudimui. Dėl to bendravimas su vaiko tėvu nutrūko, buvau užblokuota visuose socialiniuose puslapiuose, telefonas nebuvo išimtis. Mane tiesiog ištrynė iš savo dienotvarkės teigdamas, jog manęs nekęs visą gyvenimą, jei išnešiosiu ir pagimdysiu šį kūdikį.
Juk taip laukiau, taip norėjau šeimos, o dabar matau, kaip mano vizija pasąmonėje blunka. Raminu save, viskas yra įmanoma. Aš ir nauja gyvybė, tai yra mano ateitis. Skubu pasidalinti žinia ir su darbdaviu apie artėjančius pokyčius, bet pastebiu tik nerimastingus žvilgsnius. Mintys tiesiog neduoda ramybės, nežinomybė kankina - kas toliau? Vienas mėnuo praeina, antras, o atlyginimo nėra. Jaučiu, kaip žemė slysta iš po kojų. Ar tai reiškia, jog prarandu galimybę turėti ramybę, turėti motinystės atostogas? Ar tai reiškia, jog lieku viena šioje atšiaurioje šalyje? Akyse kaupiasi ašaros, nebežinau ką daryti. Būstas nuomojamas ir netinkamas šeimos pagausėjimui. Santaupos tirpsta, o gimtinės ilgesys vis stiprėja. Juntamas darbdavio spaudimas išeiti iš darbo tiesiog sukausto visą kūną. Bandau ieškoti pagalbos ir taip atrandu Krizinio nėštumo centro internetinį puslapį. Prisimenu dar ir dabar, kai pirmo pokalbio metu klausiau, ar tai galima pavadinti krize?
Supratau, jog sprendimus reikia priimti čia ir dabar, laiko nėra daug, liko vos 6 mėnesiai ir tada būsiu šiame pasaulyje ne viena. Skauda, vis dar skauda, bet turiu pasiruošti. Išsiunčiu daiktus į Lietuvą, o pati sėdu į automobilį ir išvykstu. Žinau, jog čia tik mažas žingsnelis link neapibrėžtos ateities.
Vėlyvas vakaras, esu pervargusi, kūnas prašosi poilsio, o dar tik įsuku į automobilių stovėjimo aikštelę. Užsimetusi kuprinę ant pečių, apsikabinusi patalynės komplektą, pajudu link savo naujojo būsto. Ne, tai ne svajonių namai, bet tai stogas virš galvos man ir manyje augančiai gyvybei.
Skaičiuoju ir vis skaičiuoju, nerimauju, ar užteks santaupų būsto remontui, vaikelio kraičiui. Juk reikia atsikratyti tamsių pelėsių kampuose. Prikandu lūpą, jaučiu, jog tuoj pravirksiu, bet negaliu pasiduoti. Neilgai trukus prasideda remonto darbai. Puškuoju tarp statybinių prekių lentynų ir svarstau, kas toliau.
KNC konsultavo visą nėštumo laikotarpį, įtraukė į mamų susitikimus, kur mes guodėmės, raudojom, palaikėm viena kitą. O prieš pat Šv. Kalėdas KNC darbuotoja padovanojo nuostabiausią dalyką - suruoštą vaikelio kraitį. Pamenu, kai ašaros riedėjo skruostais pamačius vežimėlį prikrautą būtiniausių daiktų vaikeliui. Suvokdama, jog šilti, nauji namai jau paruošti gyvybei, kuri gali bet kurią minutę pasibelsti į šį pasaulį, aš tapau stipresnė, galėjau lengviau kvėpuoti ir atsigręžti atgal.
Kreipiausi pagalbos į darbuotojų profsąjungą, kad padėtų išsiaiškinti situaciją su darbdaviu, bet sulaukiau tik paskatinimo priimti pasiūlymą: išeiti savanoriškai iš darbo. Aš negaliu, negaliu suvokti, kaip taip galima elgtis su besilaukiančia moterimi, ar tokia emigracijos kaina? Viduje kyla pyktis, jog tiek metų skirta darbui, o dabar tenka skaičiuoti ir galvoti, ar užteks pragyvenimui. Sulaukiau patarimo kreiptis į teisininkus ir čia įsižiebė viltis. Viltis išgyventi. Iki paskutinės minutės skraidžiau tarp dviejų šalių, dangstydama pilvuką šaliku. Varsčiau teisininko duris, kol vieną rytą pajutau, jog šiandien yra ta diena, kai aš tapsiu mama.
Saulės spinduliai pažadina mane, o glėbyje mano stiprybė tirpina mano širdį su lyg kiekviena minute. Galvoju, jog visi sunkumai liko praeityje, pagaliau ateis ramybė ir džiaugsmas į mūsų šeimą. Deja, gydytoja įžengia į palatą su nelaukta žinia. Išgirstu ir negaliu patikėti - sepsis. Kodėl, ką aš blogo padariau, kad mus lydi tokie išbandymai ir vis nepaleidžia? Bandau atsitiesti ir vėl suklumpu. Glaudžiu, prašau nepalikti manęs šiam kely, juk tiek daug išgyvenom, prašau, labai prašau. Bet… Po savaitės gydymo iškviečiamas reanimobilis pervežimui į aukščiausio lygio ligoninę. Nerimo pilnu žvilgsniu išlydžiu gydytojų brigadą, o pati puolu krautis daiktų ir skubu į taksi paskui savo stiprybę.
Po 12 nemiegotų parų mus pagaliau išleidžia namo. Šį periodą prisimenu su siaubu, su baime prarasti man brangiausią žmogų. Pagaliau mes kartu, pagaliau galėsime dalintis džiaugsmu ir meile. Liko tik dar keletas darbų.
Sukauptų santaupų užtenka padengti penkiaženklę teisininkų sąskaitą ir išsikovoti ramybę, padengti susidariusias remonto skolas ir žengti į kitą etapą.
Pamenu, nešina pluoštu dokumentų mane pasitiko ambasados darbuotoja, kuri ramino, jog viskas bus gerai, surasim jį, padėsim nustatyti tėvystę, tu ne viena. Pasipylė grasinimai iš vaiko tėvo, bet mes laikėmės stipriai įsikibusios viena į kitą, juk tai mano stiprybė. Po metų buvo nustatyta tėvystė, o dar po pusmečio išieškoti alimentai. Vis dar pyksta, apeliacijas rašo, gąsdina, bet savą kraują sunku nuginčyti. Visi vaikai turi teisę žinoti, kas jų tėvai.
Gaila, jog per šiuos gyvenimo išbandymus sunkiai prisimenu pirmuosius tris mano ir stiprybės bendrus mėnesius. Teko mokytis brėžti ribas, ginti mūsų ramybę, neleidžiant manipuliuoti mūsų silpnumu toksiškos aplinkos. Esu labai dėkinga Krizinio nėštumo centro darbuotojams, šeimai, draugams, Vilniaus psichoterapijos namams, poliklinikos psichologams ir Namų mamoms už suteiktą pagalbą, šiltą apkabinimą ir pagamintą maistą.
Linkiu ramybės, daug džiaugsmo ir šilumos busimoms ir esamoms šeimoms ❤️.
Rekomenduojamų knygų sąrašas, keliaujant vingiuotu ir pilnu iššūkių keliu:
1. Tara Mohr, „Siek daugiau“.
2. Susan Forward, „Mamos, nemokančios mylėti“.
3. Susan Forward, „Toksiški tėvai“.
4. Colleen Hoover, „Bjauri meilė“.
5. Harriet Lerner, „Pykčio šokis“.
Mylinti mama