Tai nutiko senai. Buvau jauna studentė. Susipažinau su vaikinu, po poros pasimatymų pasimylėjome, pastojau. Kaip aš taip galėjau, skambėjo mano galvoje, su menkai pažįstamu žmogumi taip greitai krist į lovą. Šito ilgai negalėjau sau atleisti. Priėmėme sprendimą nutraukti nėštumą, nors žinojau, kad tai buvo labiau mano sprendimas. Bijojau tėvų, buvau iš padorios šeimos. Kaip aš jiems pasakysiu? Ką jie pagalvos? Kaip eisiu savo diplomo su pilvu atsiimti? Dabar tai atrodo taip kvaila. Tačiau tuomet norėjau skradžiai į žemę prasmegti. Nutraukiau santykius su tuo žmogumi, nenorėjau nieko kas mane sietų su ta skaudžia patirtimi. Paslėpiau tai kažkur giliai savyje ir apsimečiau, kad nieko nebuvo. Vėliau sutikau gerą vyrą, ištekėjau. Ir tas skausmas pradėjo lįsti ir mane kankinti. Tuomet prasidėjo ilgas, sunkus, kančios kupinas kelias ieškant išsilaisvinimo. Gal net buvo kilusi mintis ir apie savižudybę, nes ta kaltė buvo nepakeliama, bet pagailėjau artimųjų. Jaučiausi purvina, jaučiausi žudikė. Kad ir kaip stengiausi save įtikinti, kad tai buvo dar tik nėštumo pradžia, dar tik embrionas, bet vistiek negalėjau sau atleisti. Laikiau save pabaisa, kuri nužudė savo vaiką. Negalėjau sau atleisti, kad negerbiau savęs ir su menkai pažįstamu žmogumi atsiguliau į lovą. Bet labiausiai negalėjau sau atleisti, kad pasirinkau abortą. Daug metų kankinausi eidama dvasingumo keliu ir ieškodama išsivadavimo. Daugybė ašarų, daugybė maldų ir kitų dalykų, tačiau ramybę suradau kai pagimdžiau du savo vaikus. Tuomet pasijaučiau savo nuodėmę išpirkusi, laisva. Praeities šešėlis prasmego į nebūtį. Sugrįžo dingęs libido ir mano gyvenimą vėl užliejo džiaugsmas. Juk sakoma, kad jeigu nupjovei vieną medį, turi atsodinti du.