Sakoma, kad Dievas duoda ne tai ko norime, bet tai, ko mums reikia. Tai turbūt geriausiai atspindi mano kelionę nuo to momento, kai sužinojau, kad laukiuosi.
Kokia buvo pradžia? Siaubinga. Pirmasis impulsas – to negali būti. Ką daryti? Tai neįmanoma. Aš negaliu. Nes su partneriu beveik išsiskyrę. Nes dar du vaikai. Nes dar aibė nuo manęs priklausančių žmonių. O kaip mano verslas, kuris sustos be manęs… iš ko mes gyvensime? Nebenoriu viena auginti vaiko, juk tai be proto sunku!
Nenoriu… Ir baisiausia, kad negaliu su niekuo apie TAI šnekėti. Nes man pikta ir gėda. Kaip aš taip? Mano metuose… Tik pati kalta…
Juodžiausią akimirką radau Krizinio nėštumo centro informaciją: ateik, kad ir ką nuspręstum, mes tave palaikysime. Radau istorijas, kurios buvo tokios panašios į mano. Radau žmones, kurie priėmė, išklausė, iškentė mano pyktį ir ašaras, guodė. Žmonės, su kuriais galėjau būti silpna, pikta, visokia.
Moterys, kaip ir aš. Nuostabios moterys, kurios priėmė labai drąsų sprendimą ir didžiulę atsakomybę išsaugoti gyvybę. Moterys, su kuriomis susitikdavom kas savaitę. Nepaverkt, tiesiog paplepėti. O priežasčių pas kiekvieną tikrai rimtų buvo ?
Šioje kelionėje sutikau ir dulas. Nes pradžioje bijojau viena gimdyti. O paskui atradau nuostabų sąmoningo nėštumo, gimdymo ir motinystės pasaulį.
Keista, visad geriau jaučiausi vyrų kompanijoje… O čia, netikėtai buvau apsupta moterų. Po ilgo laiko pasijaučiau tarp savų. Ne viena. Suprasta ir palaikoma.
Kaip gyvenu šiandien? Nuostabiai ? Tokia laiminga neatsimenu ar kada esu buvusi. Ir tai tiesa.
Kiekvieną rytą esu pažadinama mažų rankyčių kutenimo, plačiausios, nuoširdžiausios šypsenos ir besąlygiška meile spinduliuojančių akyčių ? Kiekvieną dieną išgyvenu su tokiu džiugesiu, kaip ir mano mažoji dukrytė. Viskas atrodo nuostabu, nauja, šviežia, ryškesnėmis spalvomis, prasminga…
Ir tie komplikuoti santykiai atrodo kažkur toli ir mažai svarbūs. Ir pinigų užtenka. Ir artimieji dažniau užsuka į svečius. Darbas? Kol kas negalvoju, nes taip gera būti namie – mylėti ir būt mylima. Skaityti knygas, kurių nespėdavau perskaityti. Žiūrėti filmus, kurių neturėjau laiko pažiūrėti. Vaikščioti po parkus… Gal ateity kažką visai naujo sugalvosiu veikti?
Aš esu laiminga dėl šios kelionės, kuri dar tik prasidėjo ? ir dėkinga tam, kuris žinojo, ko man iš tiesų reikia ?