Kai tuokiamės, artimieji ir daugybė žmonių atskuba su sveikinimais. Kai gimsta vaikelis daugybė ateina su dovanomis ir patarimais. Tačiau kai vaikelį prarandame, stoja nejauki tyla. Ir tuomet, kai palaikymo reikia labiausiai, kai supratimo ir bendrystės kaina yra didžiulė, visi tarsi nebyliai atsitraukia. Nes jie nežino, kaip į tai reaguoti. Tu, beje, taip pat. Arba atsitrauki tu, nes nežinai, kiek atvirai gali apie tai kalbėti. Nes iki šiol su tuo nesusidūrei. Kiti, beje, taip pat. Tu giliai širdy tikiesi ir nori pagalbos, bet net nežinai, kaip ją priimti. Kiti, tiesa, nežino, kaip ją duoti. Ir tuomet lieki viena su savo skausmu prieš visą pasaulį, kuriame viskas teka savo vaga, tik tu kažkur pakraštyje. Ir tuo metu šventai tiki, kad tu viena tokia.
Kai aš praradau savo pirmąjį vaikelį (tai buvo 9 sav. nesivystantis nėštumas), apie tai žinojo tik mano vyras ir pora ne pačių artimiausių žmonių. Mano pačios nenoras apie tai dalintis uždarė mane savigailos, kaltės ir aukos kiaute. Tikėjausi, kad pakakas mano stiprybės ir vyro supratingumo viską tai ištverti tyliai. Bet vyrui greičiausiai sunku suvokti praradimą, ypač kai nėštumas dar visai ankstyvas. Aš tikėjausi pagalbos, bet neprašiau jos. Nenorėjau apie tai kalbėti garsiai, bet norėjau, kad man padėtų. Labai dažnai kiti gerbdami privatumą neprieina pasiūlyti pagalbos, kol jos neprašome. O prašyti tuo metu tiesiog nėra jėgų. Tuomet gydaisi žaizdas taip, kaip išmanai. Iki galo neišgyventos emocijos palieka kreivus randus kūne ir prote.
Būtų pakakę tuo metu žinoti, kad aš ne viena tokia. Kad visada yra pagalba, jei išdrįsti pripažinti pradžioj sau: “Man sunku, noriu apie tai pasikalbėti”.
Ir visada yra, kas gali ir nori tau padėti. Iš širdies.
Tu ne viena.