Juodžiausią akimirką radau „Krizinio nėštumo centro“ informaciją: ateik, kad ir ką nuspręstum -mes tave palaikysime. Radau istorijas, kurios buvo tokios panašios į mano. Radau žmones, kurie priėmė, išklausė, iškentė mano pyktį ir ašaras, guodė. Žmonės, su kuriais galėjau būti silpna, pikta, visokia.
Moterys, kaip ir aš. Nuostabios moterys, kurios priėmė labai drąsų sprendimą ir didžiulę atsakomybę išsaugoti gyvybę. Moterys, su kuriomis susitikdavome kas savaitę. Nepaverkt, tiesiog paplepėti. O priežasčių pas kiekvieną tikrai rimtų buvo.
Šioje kelionėje sutikau ir dulas. Nes pradžioje bijojau viena gimdyti. O paskui atradau nuostabų sąmoningo nėštumo, gimdymo ir motinystės pasaulį.
Keista, visad geriau jaučiausi vyrų kompanijoje…O čia, netikėtai buvau apsupta moterų. Po ilgo laiko pasijaučiau tarp savų. Ne viena. Suprasta ir palaikoma.
Kaip gyvenu šiandien? Nuostabiai ? Tokia laiminga neatsimenu ar kada esu buvusi. Ir tai tiesa.
Kiekvieną rytą esu pažadinama mažų rankyčių kutenimo, plačiausios, nuoširdžiausios šypsenos ir besąlygiška meile spinduliuojančių akyčių ? Kiekvieną dieną išgyvenu su tokiu džiugesiu, kaip ir mano mažoji dukrytė. Viskas atrodo nuostabu, nauja, šviežia, ryškesnėmis spalvomis.