Sveiki. Esu Jurgita. Man 35 m. Sausio 5 d. jau 4 kartą tapau mama. Paskutinis mažylis nebuvo planuotas, nes buvau praradusi anuos tris vaikus – jie, kol išsigydysiu problemas dėl alkoholio, buvo laikinoje globoje. Turėjau du kelius iš kurių galėjau pasirinkti – arba toliau su savo sugyventiniu gerti, muštis, badauti ir nematyti savo vaikų, arba metams laiko keliauti į kitą miestą į reabilitaciją tam, kad atsistočiau ant kojų, sustiprėčiau psichologiškai, dvasiškai bei fiziškai ir susigrąžinčiau savo vaikus… Mano meilė vaikams tokia stipri, kad spjovusi į butelį ir sugyventinį išvažiavau į reabilitaciją. Ten prasidėjo mano kelias į blaivybę, savęs suvokimą, bei problemų analizavimą. Buvo sunku… Tik tikėjimas savimi ir noras vėl pamatyti savo vaikus mane nuvedė prie finišo tiesiosios. Po metų reabilitacijos grįžau atgal į Vilnių, mačiausi su vaikais, bet mane žudė faktas, kad jais rūpinasi kiti, kad jie dar ne mano… Su sugyventiniu ėmėmės tvarkytis sodybos namus, ruoštis posėdžiui dėl vaikų grąžinimo. Ir dar vienas netikėtumas – paaiškėjo, kad aš nėščia. Šis nėštumas – palaiminimas, nors tuo metu buvo šokas… Tie vaikai dar negrįžo į šeimą, čia jau auga pilvas, naujam šeimos nariui visiškai nieko neturiu, o ir pinigų nėra kažką įsigyti… Buvo minčių, kad lengviau būtų nutraukti nėštumą ir neskaudės galvos, kam čia dar ketvirtas. Bet dabar pagalvoju, kaip drįsau taip galvoti… turiu nuostabų mažą sūnelį. Va, guli šalia išplėtęs akis, žagsi ir čiaudi… juokas net ima iš jo. Dabar jau neįsivaizduoju gyvenimo be jo. Nebuvo jam nieko: nei rūbelio, nei menkniekio kažkokio, bet yra žmonių kurie padeda susirinkti visko po truputį. Dabar jis turi visko, ko reikia gimusiam leliukui ir džiaugiuosi, kad nepabūgau dar vieno iššūkio. Kur iššūkiai, ten ir laimė. Susigrąžinau savo tris vaikus, pasigimdžiau dar vieną, namuose stogas kilnojasi į viršų ir į apačią, bet aš laiminga, jie – mano, jie – su manim ir nė už ką aš jų daugiau niekam neatiduosiu. O, svarbiausia, neužilgo du metukai blaivybės – ryškaus, šviesaus, gražaus gyvenimo, kurio nemačiau per butelį. Dabar matau, džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad galiu vėl sau ištarti – aš esu MAMA…