Aš esu mama tik mano kūdikėliai danguje…..Pirmo kūdikėlio netekau 11 nėštumo savaitę prieš dvejus metus. Pamenu, kaip laukiau už kabineto durų, šalia manęs buvo vyras, mes džiaugiamės ir planavome savo vestuves. Pamenu buvau apsivilkusi geltoną suknelę, pamenu moterį su dideliu pilvu, kuri laukia už durų tyrimų rezultatų. Labai bijojau, bet tiek vyras, tiek moteris mane ramino, kad viskas bus gerai. Pamenu tą akimirką, kai vyras laikė už rankos, o aš gydytojo klausiau, kodėl jis nieko nesako. Tada ilga tyla ir žodžiai, kad širdelė neplaka, kad mes jauni ir dar turėsime vaikų…….. Poliklinikoje rėkiau nesavu balsu, pamenu, kad seselė siūlė vaistų, bet man jų nereikėjo…
Vestuvės neįvyko, nes negalėjau švęsti – aš juk gedėjau savo kūdikio….
Tada pirmą kartą paskambinau į neplanuoto nėštumo centrą. Pamenu labai verkiau apie tai kalbėdama. Man pasiūlė pasikalbėti su moterimi, kuri taip pat neteko kūdikio, deja, ištryniau jos telefoną. Dažnai pagalvodavau, kad būčiau norėjusi pasikalbėti, tiesiog neužteko jėgų.
Rašau jums antrą kartą. Prieš 2 savaites netekau dar vieno savo mažylio. Jo labai laukėme. Susituokėme su vyru ir sužinojome, kad esu nėščia. Labai džiaugėmės, aš nebijojau, nes dažnai ėjau pas gydytojus, dariausi visus tyrimus ir tikėjausi, kad viskas bus gerai.
Istorija ta pati. 11 nėštumo savaitę nuėjome kartu su vyru pas gydytojus, vyras laukia už durų….
Išgirdusi, kad gydytoja negali manęs pradžiuginti supratau kas dabar bus ir kitų žodžių man nebereikėjo. Nubėgau pas vyrą, jį apsikabinau ir prapliupau ašaromis. Antrą kartą guliu ligoninėje ir žinau, kad tuoj nebeturėsiu savo pilvuko. Gydytoja paklausia ar turiu vaikų ar čia mano pirmas nėštumas? ….. Buvo sunku.
Nors sulaukusi klausimo ar turiu vaikų, nutylu…… bet mamos nors mūsų vaikų nėra šalia, mes jų negalime apkabinti, bet mes esame mamos…..iš didžiosios raidės Mamos.
Skirta toms Mamoms, kurios, kaip ir aš vis dar tyliai laukia savo stebuklų ir meldžiasi už tuos , kurių nebėra šalia.