Staiga plačiai atsimerkiu…tamsu, naktis…neina susivokti. Kas vyksta? Širdis pašėlusiai daužosi, gerklėje lyg užstrigęs gumulas, trūksta oro. Kur aš? Stengiuosi susikaupti. Galvok, Diana, galvok. Taip. Gimdymo namuose. Bandau rikiuoti mintis, kurios, atrodo, kaip bičių spiečius dūzgia galvoje. Spaudžia krūtinę, atrodo, kad luitas betono užgulė. Kas vyksta? Vėl bandau susivokti, sugauti ir sustabdyti galvoje skriejančias mintis…atrodo, jei įsitverčiau bent vienos – būtų nuo ko atsispirti. Bet jos padrikos, betikslės, persmelktos neaiškaus nerimo, baimės, abejonių. Nepavyksta.
Įjungiu šviesą, atsisėdu ir bandau giliai kvėpuoti. Apsižvalgau….dar vakar tokia jauki atrodžiusi pogimdyminė palata, dabar manęs visai nebedžiugina. Jaučiu užgimusį norą tiesiog dingti iš čia, bėgti, ištrūkti. Kur? Nežinau. Gal namo? Staiga suprantu, kad prisiminusi namus, kuriuos taip puoselėjau, ruošiau ir puošiau vaikelio sutiktuvėms – nebejaučiu tų šiltų jausmų, neberandu tos ramybės, kuri turėtų manęs ten laukti, nes suprantu, kad viskas pasikeitė ir niekada nebebus taip kaip buvo.
Žinoma nebebus….juk gimė sūnus – labai lauktas, planuotas, svajotas, sveikas ir gražus berniukas. Juk to ir norėjau….tad kodėl gerklėje įstrigęs gumulas neleidžia net kvėpuoti, o skruostais rieda ašaros? Argi jos neturėtų būti laimės ir džiaugsmo ašaros? Juk turėčiau jausti euforiją, kad viskas vyko taip sklandžiai ir taip pagal planą. Juk aš mėgstu viską planuoti, viską tvarkingai sudėlioti į tvarkingo savo gyvenimo lentynėles. Juk taip ir padariau – mylimas ir mylintis vyras, sėkminga karjera, finansinis stabilumas, planuotas šeimos pagausėjimas, gimęs sveikas ir gražus berniukas….tik kodėl aš noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau…iki šios ligoninės….iki turėjusios būti laimingiausios mano, kaip moters gyvenime dienos, kuomet aš – moteris, tapau mama?!
Žiūriu į lovelėje gulintį tik vakar gimusį savo sūnų ir nesuprantu savęs, nesuprantu savo jausmų, atrodo, kad kažkokia vidinė tamsa ir tuštuma užpildžiusi kiekvieną mano esybės kertelę. Kažkoks beprotiškas nerimas ir baimė sukaustę visą mano kūną, jaučiuosi sustingusi, nerangi, o aplink viską matau ribotai, tarsi ant galvos kas būtų užmovęs kibirą ir palikęs jame dvi skyles akims. Viskas lyg suspausta. Tikrai nejaučiu laimės, nejaučiu jokios euforijos, jokio pasitenkinimo….net nežinau ar jaučiu meilę šiam saldžiai miegančiam kūdikėliui. Glostau drebančiais pirštais sūnaus galvelę ir tyliai lyg maldą vis kartoju :” aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu…” Atrodo, lyg kartodama tai, sugebėsiu ir pajusti…
Ir staiga – išsigąstu! Stipriai, tiesiog paniškai! Išsigąstu pati savęs, savo jausmų, savo minčių, nes negaliu savęs pažinti! Atrodo, kad tai ne aš. Gal tai baisus sapnas? Gal tuoj prabusiu ir viskas stos į savas vėžias? Taip. Tikriausiai. Taip ir bus. Imu blaškytis, noriu ištrūkti iš savo pačios sielos skausmo pančių. Ašaros rieda upeliais, o iš krūtinės liejasi nevaldoma rauda…sunki…gili…turiu pabusti, turiu nutraukti visą šitą košmarą. Negaliu. Nepabundu. Ir galiausiai suprantu, kad tai tikrai ne sapnas….tai mano pati tikriausia realybė. Visai ne tokia, kokios tikėjausi. Visai ne tokia, kokią įsivaizdavau. Visai ne tokia, kokios norėjau. Susiriečiu į kamuoliuką, garsiai raudodama, rankomis nevalingai apglėbdama save tarsi kūdikį…save – pasimetusią, silpną, išsigandusią, trokštančią atgauti vidinę ramybę… moterį – negalinčią pasidžiaugti jog tapo mama.
Taip….tokia buvo mano Motinystės pradžia. Sunki, skaudi, kurioje buvau pametusi save. Ir nors dabar esu be galo laiminga ir dėkinga augindama du nuostabius savo vaikus sūnų ir dukrą – už šiandieninę laimę turėjau sumokėti savo kainą – pogimdymine depresija. Tuomet nesugebėjau priimti savo jausmų, jų pilnai išgyventi ir paleisti, kad nebeslėgtų ir nebetemdytų mano gyvenimo džiaugsmo, kad neatimtų gyvenimo spalvų. Nepriėmiau savęs tokios, kokia tuo metu buvau, nemokėjau savęs suprasti. Jaučiausi bloga mama, nesugebanti pakankamai mylėti, pakankamai jausti…tikėjau, kad tai aš viena tokia “nepakankama”…baudžiau save už tai nemeile sau.
Tik daug vėliau, kai pagaliau išdrįsau paprašyti pagalbos, psichologo ir vienos artimos man moters palaikymo dėka, supratau, kad tai, su kuo aš susidūriau po gimdymo, yra gana dažnas reiškinys. Daugelis moterų susiduria su panašiais išgyvenimais, priskiriamais pogimdyminei depresijai, tačiau labai nedaugelis, kurios apie tai kalba garsiai. Gal gėda? Gal nedrąsu? O gal kai kurioms per daug skaudu.
Aš šiandiena apie tai kalbu. Kalbu, nes tikiu, kad galbūt kažkam mano pasakojimas taps tuo vilties šiaudu, padėsiančiu suprasti, kad su jumis yra viskas gerai. Jūs ne vienos, kurios susiduriate su emociniais sunkumais susilaukus mažylio ir tai nėra nei blogai, nei gėdinga, nei kažkaip neteisinga – taip tiesiog yra. Ir tai reikia priimti, kad galėtumėte paleisti, kad priimtumėte pagalbą iš šalies. Kad nelauktumėte kol tai praeis savaime, kad neprarastumėte to laiko kai galite džiaugtis ir mėgautis motinyste. Neteiskite ir nekaltinkite savęs, negalvokite, kad su jumis kažkas negerai. Jūs ne vienos, jūs nuostabios, jūs pačios geriausios mamos savo vaikams – tik išdrįskite paprašyti pagalbos, kad galėtumėte pradėti džiaugtis ir mėgautis savo motinyste.