Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Jau paruoštas kūdikio kraitelis, galbūt jau išrinktas vardas, galbūt jau pradėjo gamintis pienas, o vyresnieji vaikai laukia, kada galės pamatyti savo broliuką ar sesutę. Negimusio vaikelio netektis šiuo laikotarpiu labiau akivaizdi, labiau pastebima išoriškai, todėl dažniausiai moteris iš artimųjų sulaukia ir daugiau užuojautos, nei patyrusi ankstyvąjį persileidimą.
Vaikelio netektis vėlesnėje stadijoje skaudi tuo, kad ji būna labiau netikėta, nes moteris, praėjusi pavojingiausią pirmojo trimestro laikotarpį, pasijunta saugesnė. Trauma dar padidėja, jei moteris jau buvo pajutusi vaikelio judesius. Praradimas, patirtas vėlesnėse nėštumo stadijose, ypač sunkus dar ir dėl to, jog antroje nėštumo pusėje gimusius kūdikius tėvai laidoja, o tai yra su niekuo nepalyginama kančia.
Kiekvieną emociškai reikšmingą netektį žmogus išgyvena gedėdamas. Gedėjimas yra procesas, jo neįmanoma kažkaip dirbtinai pagreitinti. Pradžioje moteris (tėvai) patiria šoką, tuštumos pojūtį, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą. Sunku susikaupti, realiai vertinti situaciją ar priimti sprendimą. Tai sąstingio ir bejėgiškumo būsena, nors viduje išgyvenamos labai prieštaringos emocijos, kurios bet kada gali prasiveržti pykčiu ar kaltinimu, nukreiptu į gydytojus, neteisingą pasaulį, Dievą, save. Ši pirmoji, šoko ir nevilties, stadija yra labai sekinanti. Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio iš tikrųjų nėra, tačiau tai dar ne susitaikymas. Pykčio, kaltinimo, protesto jausmai dažniausiai grįžta tuo metu, kai vaikelis turėjo gimti arba per mirties metines.
Tolimesnėje gedėjimo stadijoje išgyvenamas stiprus ilgesys, nuolat sugrįžtantys prisiminimai iš to laiko kai moteris dar laukėsi. Gyvenama tarsi nuolatinėje įvykio akivaizdoje, bet vis sugrįžtama į praeitį iki tos lemtingos dienos. Moteris daug galvoja apie vaikelį. Nors tų dviejų realybių – buvusios ir esamos – išgyvenimas kelia didelį skausmą, ji vis bando rasti priežastį, kaltininką savo aplinkoje arba kaltina save. Moteris tampa konfliktiška, jai būdingi kontrastingi jausmai: nuo pykčio iki apatijos. Tokiu būdu ji nesąmoningai grumiasi su vienatvės ir beprasmiškumo jausmu. Tai skausmingas vidinės atramos ieškojimo laikas, o tai yra labai svarbu, nes jo išgyvenimas padeda moteriai eiti į priekį. Šioje stadijoje moteriai taip pat gali prasidėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai: nemiga, galvos skausmai, apetito bei širdies ritmo sutrikimai. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę. Kitos, atvirkščiai, bijo net pagalvoti apie tokią galimybę.
Dar vėlesnėje netekties įveikimo stadijoje moteris visiškai aiškiai suvokia praradimo tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Ji tarsi kapituliuoja, pripažįsta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Šiuo laikotarpiu ji gali patirti įvairias liguistas būsenas – bėjėgiškumą, prislėgtumą, beprasmybės jausmą, bet kokio aktyvumo praradimą, stiprų norą izoliuotis, užsidaryti, neįsileisti kitų į savo vidinį, o neretai ir išorinį pasaulį. Gali pasireikšti depresijos požymiai, sustiprėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai.
Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo šeimoje, tuo saugiau ji įveikia visas gedėjimo stadijas. Neretai reikalinga ir profesionalų pagalba, kurios dėka moteris po truputį ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį. Todėl labai svarbu nebėgti nuo skausmo, neužgniaužti jo savyje, bet jį išgyventi, išgedėti, išverkti, išsikalbėti, dalintis skausmu su kitais, kalbėtis apie tai su psichologu. Nuolatinis grįžimas prie sunkios patirties ir jos išsakymas padeda lengiau išgyventi skausmą ir nukeliauti į susitaikymą. Yra šeimų, kurios dalinasi savo išgyvenimais su kitomis, patyrusiomis vaikelio netekties skausmą, šeimomis. Taip pat gijimo procese labai svarbu suteikti vaikeliui vardą, prisiminti jį per gimtadienius.
𝐉𝐞𝐢 𝐫𝐞𝐢𝐤𝐢𝐚 𝐩𝐚𝐠𝐚𝐥𝐛𝐨𝐬:
Skambink +370 603 57912 arba rašyk pagalba@krizinionestumocentras.lt
Centre galite gauti individualias psichologines konsultacijas (5-7) arba jungtis prie savitarpio paramos grupės. Jos būna organizuojamos 2-3 kartus per metus. Savitarpio paramos grupė - tai patyrusios psichologės vedami užsiėmimai, kurių nares vienija panaši patirtis. Grupės dalyvės pasakoja vienos kitoms savo išgyventas istorijas, dalijasi unikaliais patyrimais, ieško efektyvių problemų sprendimo būdų, pastiprina ir palaiko viena kitą. Tarpusavio ryšys kuriamas be vertinimų ir išankstinių nuostatų. Grupėje dalyvauja iki 10 moterų. Susitikimai vyksta 1 kartą per savaitę, nuotoliniu būdu.
Kada bus artimiausia nauja grupė galite pasiteirauti pagalba@krizinionestumocentras.lt .
www.krizinionestumocentras.lt