Labas! Santykiai 4 metai. Per juos patyriau išdavystės, psichologinį ir fizinį smurtą (smaugimas, stumdymai, spardymai, daužymai, peiliai po kaklu ir t.t). Su juo nemačiau ateities. Buvo ir gražių momentų, bet viską užgožė jo agresijos protrūkiai. Pastojau. Manęs ir vaiko atsisakė ir iš karto pabėgo pas kitą.. Buvau vienui viena. Tėvai liepė daryti abortą, nes pastojau nuo žmogaus, kuris prieš mane kėlė ranką, žemino, įžeidinėjo, niekino. Aš giliai širdutėj norėjau “Jos” ir negalėjau pagalvot kaip atimsiu savo vaikui gyvybę. Dabar, praėjus 2 metams, esu pati laimingiausia mama, kad galiu ją apkabinti, pabučiuoti, priglausti. Tėvo ji nepažįsta ir nuoširdžiai tikiuosi nesulaukti jo prie savo namų durų.