Tikros istorijos

Man 28-eri. Sveikata gera. Magistro laipsnis yra. Darbas yra. Finansai – pakankami. Būstas ne svajonių, bet yra. Net nuostabus vyras, kurį beprotiškai myliu ir kuris man po šešerių metų draugystės uždėjo žiedą, prisiekdamas amžiną meilę priešais nukryžiuotąjį – jis taip pat yra. Keli mėnesiai po vestuvių ir abu kartu su vyru ašarotomis iš džiaugsmo akimis žiūrime į teigiamą nėštumo testą.

Susilaukti vaikelio mūsų šeimai prireikė kantrybės, ištvermės, patirti skausmo du kartus netekus vaikelių per persileidimus… Ir pasiryžimo bandyti toliau. Kreipusis į Krizinio nėštumo centrą, sulaukiau profesionalios pagalbos persileidimą patyrusioms moterims grupėje, emocinio palaikymo ir praktinės pagalbos trečiojo nėštumo metu.

Juodžiausią akimirką radau „Krizinio nėštumo centro“ informaciją: ateik, kad ir ką nuspręstum -mes tave palaikysime. Radau istorijas, kurios buvo tokios panašios į mano. Radau žmones, kurie priėmė, išklausė, iškentė mano pyktį ir ašaras, guodė. Žmonės, su kuriais galėjau būti silpna, pikta, visokia.

Sveiki. Mano istorija man asmeniškai dar dabar yra nesuvokiama. Metų bėgyje patyriau du persileidimus. Pirmasis buvo birželio mėnesį,  antrasis – prieš dvi naktis. Atrodo vos spėjau atsigauti po pirmojo persileidimo, pusmečiui praėjus pastojau vėl, skausmą numalšino kitas nėštumas.

Rašau savo istoriją todėl, kad prieš kurį laiką vienos moters čia aprašyta istorija įkvėpė mane teisingam sprendimui. Man jau virš 40 m., vaikai jau dideli. Ir štai vieną dieną netikėta žinia, jog laukiuosi! Žemė slydo iš po kojų, nes tai buvo neplanuota, netikėta ir atrodo ne laiku.

Aš  esu mama tik mano kūdikėliai danguje…..Pirmo kūdikėlio netekau 11 nėštumo savaitę prieš dvejus metus. Pamenu, kaip laukiau už kabineto durų, šalia manęs buvo vyras, mes džiaugiamės ir planavome savo vestuves.

Nuo tų žodžių „Nematau širdelės plakimo“ apmirė ir visas mano kūnas. Negalėjau ištarti nei žodžio, atrodė, kad net kvėpuoti sunku. Didelis skausmo gumulas užgniaužė gerklę, tiesiog negalėjau kalbėti, nieko klausti, nieko galvoti… Juk taip negalėjo atsitikti, neturėjo atsitikti, aš gi prieš tai 2 vaikus išnešiojau taip paprastai…

Kai sužinojau, kad mano geriausia draugė neplanuotai pastojo, neslėpsiu, apsiverkiau. Iš arti žinodama to žmogaus gyvenimo kelią, šeimą, finansinę ir socialinę padėtį, būsimo vaikelio atėjimą į pasaulį prilyginau katastrofai. Akistatoje su iššūkiais, kuriuos ji turėjo įveikti, jaučiausi bejėgė.

Kai ištekėjau, buvau vos 18. Tą pačią vasarą pastojau. Nei mokslų, nei savo buto, nei gero darbo. Bijojau net prasitarti apie savo nėštumą artimiesiems. Nors vyras buvo prieš, vis vien nusprendžiau pasikonsultuoti su gydytoja apie abortą.

Jau kuris laikas lankiau tokią porą. Jie dar jauni ir dar žaviai vėjavaikiški. Mane jau ne kartą įspėjo, tie, protingieji: „nebūk ten – tu neturi jokių  šansų“.  Tačiau aš buvau tikras, kad jie nematė to, ką aš mačiau ir kad jie tiesiog  nežinojo.

Kai tuokiamės, artimieji ir daugybė žmonių atskuba su sveikinimais.  Kai gimsta vaikelis daugybė ateina su dovanomis ir patarimais. Tačiau kai vaikelį prarandame, stoja nejauki tyla. Ir tuomet, kai palaikymo reikia labiausiai, kai supratimo ir bendrystės kaina yra didžiulė, visi tarsi nebyliai atsitraukia.

Staiga plačiai atsimerkiu…tamsu, naktis…neina susivokti. Kas vyksta? Širdis pašėlusiai daužosi, gerklėje lyg užstrigęs gumulas, trūksta oro. Kur aš? Stengiuosi susikaupti. Galvok, Diana, galvok. Taip. Gimdymo namuose. Bandau rikiuoti mintis, kurios, atrodo, kaip bičių spiečius dūzgia galvoje. Spaudžia krūtinę, atrodo, kad luitas betono užgulė.

Praėjo 10 mėnesių po atlikto aborto. Dabar 11val. vakaro, aš guliu ir verkiu, nes sužinojau, kad jei būčiau nėščia mane tėvai palaikytų, o prieš 10mėn galvojau, kad mane smerks… Gegužės mėnesį pasidariau abortą.

Laba diena, noriu su Jumis pasidžiaugti ir padėkoti Jums, kad padėjote man sunkiu laikotarpiu, už palaikymą, supratimą. Begalinis Ačiū už šį nuostabų turtą, kurį galiu laikyti savo glėbyje. Trūksta žodžių, kokia esu laiminga, dėkinga. Aš su savo tos dienos būsena tikrai būčiau pasielgus kitaip,

Pirmo vaikelio pradėjau lauktis septyniolikos metų, taip pat ir pagimdžiau septyniolikos. Nėštumo metu nebuvo taip lengva kaip atrodė – baugino mintis, kad esu jauna, kaip teks užauginti vaikelį. Kai sužinojau, kad laukiuosi, kreipiausi į Krizinio nėštumo centrą. Tuo metu galvoje buvo daug minčių – ir valymą darytis, nes buvau jauna ir gimdyti nenorėjau.

Sakoma, kad Dievas duoda ne tai ko norime, bet tai, ko mums reikia. Tai turbūt geriausiai atspindi mano kelionę nuo to momento, kai sužinojau, kad laukiuosi. Kokia buvo pradžia? Siaubinga. Pirmasis impulsas – to negali būti. Ką daryti? Tai neįmanoma. Aš negaliu. Nes su partneriu beveik išsiskyrę. Nes dar du vaikai.

Norėjau dar kartelį jums ir jūsų komandai padėkoti už jūsų pagalbą. Kaip ir jaučiau gimė dukrytė. Žinoma atėjo kada pati norėjo… lapkričio 16dieną 7:31. Situacija gavosi tokia, kad nespėjome nuvažiuoti į gimdymo namus ir pakeliui teko sustoti ir dukrytė “įkrito” tėveliui į glėbį.., dukrytė sveika… ir nuostabi…

Sveiki. Esu Jurgita. Man 35 m. Sausio 5 d. jau 4 kartą tapau mama. Paskutinis mažylis nebuvo planuotas, nes buvau praradusi anuos tris vaikus – jie, kol išsigydysiu problemas dėl alkoholio, buvo laikinoje globoje. Turėjau du kelius iš kurių galėjau pasirinkti – arba toliau su savo sugyventiniu gerti, muštis, badauti ir nematyti savo vaikų, arba