Tikros istorijos

Tiksliai nepamenu… bet sausio mėnesį jis arba ji turėjo gimti…. nors jis buvo netinkamas vyras, tačiau vaikas dėl to nekaltas.. nors tai buvo prieš 4 metus iki šiol negaliu nurimti… psichosomatiniai skausmai, baimė..

Labas! Santykiai 4 metai. Per juos patyriau išdavystės, psichologinį ir fizinį smurtą (smaugimas, stumdymai, spardymai, daužymai, peiliai po kaklu ir t.t). Su juo nemačiau ateities. Buvo ir gražių momentų, bet viską užgožė jo agresijos protrūkiai. Pastojau. Manęs ir vaiko atsisakė ir iš karto pabėgo pas kitą..

Gyvenau Barselonoje apie porą metų. Ten susipažinau su ispanu, kuris buvo 18 metų už mane vyresnis. Jis atrodė labai jaunatviškas, elegantiškas, protingas, malonus, išsilavinęs… Kad buvo vedęs ir oficialiai neišsiskyręs, sužinojau tik vėliau, kai įsimylėjau.

Rašau Jums dar kartą, bet šį kartą labai norėčiau padėkoti jums už tai, kad esate. Pasinaudojau jūsų teikiama pagalba: tiek akušerės, tiek genetiko, tiek psichologo konsultacijomis. Be galo esu dėkinga, kad esate ir padedate žmonėms, kuriems to reikia. 

Aš visada sakau, kad po audros vistiek kažkada nušvinta. Didelis ačiū jūsų centrui už psichologinę pagalbą netekus dukrytės. Kreipiausi į šį centrą po netekties. Kilo daug klausimų, nesupratimo. Jungiausi į pokalbius su kitomis mamomis išgyvenančiomis netekties jausmą. Istorijos išsakymas palengvino širdelės skausmą.

Leisk pabandyti atspėti, ką tu jauti ir apie ką galvoji. Manai, kad esi pati prasčiausia mama, blogiausia žmona, pyksti ant savęs ir kaltini save už viską, su kuo nepajėgi tobulai susitvarkyti, net už tai, kad gali taip apskritai galvoti? Ir aš taip maniau, ir didelė dalis kitų moterų… Jauti didžiulę baimę, nes šiuo metu nežinai kada tai baigsis, ar tai išvis baigsis. Nusiramink, leisk sau jausti net ir blogas emocijas, perleisk jas per save ir paleisk. 

Sveiki, jaučiuosi be galo dėkinga už išsaugotą mano kūdikio gyvybę ir padėjimą apsispręsti, neskubėti. Jei ne jūs, tikriausiai šis be galo visų mylimas kūdikis nebūtų gimęs

Žinia apie nėštumą užklupo netikėtai, gyvenimas tarsi išslydo iš po kojų. Vaikelio tėvas, su kuriuo bendravome vos kelis mėnesius, atsisakė prisiimti atsakomybę ir likau viena. Po nesėkmingo aborto bandymo palūžau ir bet kokia kaina norėjau išsaugoti vaikutį.

“Motinystė – tai beprotiška meilė iš pirmo žvilgsnio. Tai daug darbo ir rūpesčio, bet dar daugiau laimės ir džiaugsmo. Tai kasdieninis mokymasis ko nors naujo. Tai savęs atradimas iš naujo.

Tai nutiko senai. Buvau jauna studentė. Susipažinau su vaikinu, po poros pasimatymų pasimylėjome, pastojau. Kaip aš taip galėjau, skambėjo mano galvoje, su menkai pažįstamu žmogumi taip greitai krist į lovą. Šito ilgai negalėjau sau atleisti. Priėmėme sprendimą nutraukti nėštumą, nors žinojau, kad tai buvo labiau mano sprendimas.

Kuomet sužinojau, kad laukiuosi, aiškiai supratau, kad yra didelė tikimybė, jog liksiu viena. Nėštumas neplanuotas, o vaikelio tėvas toli gražu ne pasiruošęs nei tėvystei, nei buvimu tuo, kuris gali pasirūpinti besilaukiančia moterimi. 

2021 m. pavasarį pajutau didžiulį nuovargį, silpnumą, neturėjau jėgų niekam….Kaltę suverčiau skiepams (lyg tyčia paeiliui skiepijausi nuo Covid, gripo, erkinio encefalito), pavasariniam nuovargiui…Ėjo laikas, bet savijauta negerėjo, dar sutriko moteriškas ciklas. Ėjo 45-eri metai, mintys sukosi ir apie menopauzės požymius, ligas.

Kai nusprendžiau persikelti iš Nyderlandų į Lietuvą, jaučiausi esanti visiškai beviltiškoje situacijoje. Galvojau, kad nepavyks čia susikurti palankios aplinkos, nes atsikrausčiau būdama jau 8 mėnesį nėščia.

Mano dukros atėjimas į šį pasaulį nebuvo planuotas, o jos tėvelis sužinojęs, kad laukiuosi, stūmė mane į kampą, siūlydamas “išspręsti problemą”,  manipuliuodamas mano pasimetimu, nes, anot jo, ,,nei aš, nei tu nesame pasirengę būti tėvais”. Jis taip siekė “apsaugoti mane ir mano gyvenimą nuo žlugimo”… Prireikė laiko suvokti, kad kylanti isterija kalbantis su juo buvo mano vidaus atsakymas, kad abortas niekada nebuvo opcija, kurią drįsčiau svarstyti, bet jo veikiama šią opciją svarsčiau.

“Kaip šiandien pamenu, tą rugpjūčio rytą, kuomet atlikau nėštumo testą….Iš esmės žinojau, jog išvysiu du brūkšnelius. Vaikelio mes norėjome, tikėjome, kad bus sūnus, ir tikrai buvau pasiryžusi susilaukti penktosios atžalos. Tačiau…Kada tai nutiko, mane apėmė panika, ašaros, pyktis ir didelis nenoras lauktis.

Mano trečiasis vaikelis nebuvo planuotas. Kadangi su vyru kaip tik patyrėme santykių krizę, jis norėjo, kad nutraukčiau nėštumą. Tai buvo labai sunkus laikas emociškai. Tačiau pasitikėjau savo širdimi, kad aš turiu apsaugoti šią trapią gyvybę po savo širdimi. Nesutikau su vyro noru, o jam tai buvo sunku priimti. Netrukus mūsų santykiai pakrypo link skyrybų, vyras nebematė prasmės saugoti šeimos.

Praėjo metai laiko, kai kreipiausi pagalbos. Buvau išsigandusi, apimta panikos ir baimės. Man atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų ir sudužo kaip stiklas tas patogus gyvenimas, kurį aš taip mėgau. O viskas taip ne laiku atrodė.. buvau perfekcionistė.

Sveiki, esame jauna šeima ir norime nuoširdžiai padėkoti Krizinio nėštumo centro darbuotojoms už skirtą laiką, priimant patį svarbiausią sprendimą mūsų gyvenime, emocinį palaikymą, informaciją, kurią turi žinoti kiekviena jauna šeima prieš susilaukiant vaikelio, ir materialinę pagalbą vaistams taip pat kūdikio kraitelį, rūbelius, vežimėlį.